Mindaugo karūnavimo prasmė šiandien
Mindaugo karūnavimo-Valstybės dienos minėjimas jau
tapo tradicine švente. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę kasmet liepos
pradžioje žiniasklaidos ir visuomenės dėmesys nukrypsta į mūsų valstybės
ištakas, į tolimus ir miglotus Mindaugo laikus. Nauja, niekada anksčiau
nešvęsta šventė, nuostabiai greitai tapo ne tik tradicine, bet ir viena
svarbiausių metų švenčių. Kas lemia tokią šios šventės sėkmę? Kas sieja
šią dieną ir Mindaugo laikus?
XX amžius Lietuvos istorijoje buvo kovos už Lietuvos
valstybingumą amžius. Valstybingumo atkūrimo idėja iškilo 1915 m.,
Vokietijos okupacijai nutraukus 120 metų trukusį Rusijos viešpatavimą,
buvo apginta ir įgyvendinta 1918–1920 m. kovose. Po 1940 m. sovietinės
okupacijos valstybingumo siekis buvo puoselėjamas 1941-ųjų Birželio
sukilėlių bei pokario partizanų gretose ir kiekvieno lietuvio širdyje, kol
1990–1991 m. Lietuvos valstybė vėl buvo atkurta ir įtvirtinta. Sunkus
kelias į savo valstybingumą paliko pėdsaką mūsų sąmonėje, išmokė suvokti
valstybę kaip vieną svarbiausių vertybių, lemiančių tautos ir kiekvieno
piliečio gyvenimą, saugumą bei gerovę. Tai lemia ir padidėjusį dėmesį
Lietuvos valstybingumo ištakoms, kurios siekia viduramžius.
Senasis Lietuvos valstybingumas buvo svarbus ir
prieškario Lietuvos tautinei bei pilietinei savimonei. Bene labiausiai
tuomet kreiptas dėmesys į Vytauto laikų Lietuvos “nuo jūros iki jūros”
galybę. Atitinkamai ir šventė senajam Lietuvos valstybingumui paminėti
buvo pasirinkta kita – Rugsėjo 8-oji, 1430 m. planuoto Vytauto karūnavimo
diena. Šiandien ši kažkada populiari data jau gerokai primiršta, ją užgožė
liepos 6-oji – Mindaugo karūnavimo diena. Šventę, kuri simbolizavo siekimą
užbaigti Vytauto darbą ir vainikuoti Lietuvą garbės vainiku, pakeitė į
šventė, kurios pagrindiniai akcentai – Lietuvos valstybė ir jos pritapimas
prie Europos. Juk Lietuvos karalystės pripažinimas popiežiaus bule (1251
m.) ir Mindaugo karūnavimas (1253 m.) – tai ne tik tarptautinis Lietuvos
valstybės pripažinimas, bet ir jos įtraukimas (nors ir laikinas) į Vakarų
Europos politinę sistemą. Be abejo, tai siejasi ir su šiandieniniais
Lietuvos siekiais, kaip ir Vytauto karūnavimo sumanymas siejosi su
prieškarinės Lietuvos Respublikos kova su Lenkija dėl Vilniaus. Apkarpyta
net savo etninėje teritorijoje, netekusi sostinės, Lietuva su ilgesiu
minėjo didžiausio valstybės išsiplėtimo laikus ir Vytauto sumanymą
nutraukti visus ryšius su Lenkija, vėliau taip pražūtingai paveikusius
lietuvių tautos likimą ir nulėmusius Rytų Lietuvos nutautėjimą bei laikiną
Vilniaus praradimą.
Keičiasi aktualijos, keičiasi pati Lietuvos
visuomenė, keičiasi ir akcentai istorijoje. Tomas Venclova yra pasakęs,
kad viduramžių Lietuva tiek pat skyrėsi nuo prieškarinės Lietuvos
Respublikos, kaip ir pastaroji – nuo dabartinės Lietuvos. Vis dėlto
istorijoje svarbūs ne tik lūžiai, bet ir tęstinumas. Visada išlieka ryšys
tarp kartų, šimtmečių ir epochų. Mes didžiuojamės tuo, kad turime beveik
tūkstančio metų istoriją, kad esame Lietuva – tokia skirtinga įvairiais
šimtmečiais, bet visada ta pati Lietuva, kuri ir toliau kuria savo
istoriją. Valstybės diena – puiki proga prisiminti savo ištakas, pasisemti
stiprybės iš savo praeities.
Tomas Baranauskas
Voruta, 2002 07 04, nr. 13 (511).
Lietuvos karalystės įkūrimas
1253 metai Lietuvos istorijoje 
