Atrasta Mindaugo laikų Vorutos pilis?
Kur buvo pirmutinė Lietuvos sostinė "Voruta", kurioje kartais užsidarydavo nuo priešų Mindaugas ir kuri minima vokiečių ordeno kronikose, ligšiol istorikų ir archeologų buvo ginčo objektu. Vieni manė buvus Lietuvos pietuose - Liškiavoje ar Varėnoje, kiti - arti Vilniaus Varnionyse. Istorikas Krzywickis ieškojo jos apie Ariogalą, o prof. E. Volteris tvirtino, kad ji turinti būti Ukmergės apskrityje. Ir štai, pagaliau, prof. Volteris mano atradęs Vorutos pilį Utenos (prieš karą Ukmergės) apskrityje, Anykščių valsčiuje, Šeiminiškėlių kaimo laukuose, netoli pačių Anykščių, tarp Volupio ir Vorelio upokšnių. Dar ir šiandien tie du upokšniai tebeskalauja piliakalnio šonus ir tebėra žymės, kur senovėje būdavo jie užtvenkiami, kad apsuptų visą tvirtovę.
Galutinai surado ją, apžiūrėjo, nufotografavo ir apklausinėjo vietos žmones, liepos mėn. 28-29 dieną atvykęs iš Kauno prof. E. Volteris. Be to, apvažinėjo jis ir Latavos upelės apylinkes; mat, toji upelė taip pat esanti minima vokiečių ordeno kronikose, kad "Vorutos" tvirtovė buvusi "apud flumen Lettawa", o Mindaugas, dovanodamas kardininkų ordenui "Dussetenn, Uschpolenn, Uttenn, Taurogenn" ir kitas šiaurės Lietuvos vietoves, dokumentą pasirašęs: "in curia nostra Lettowen".
Prof. E. Volteris mano, kad Šventosios ir Latavos trikampy, priešais Vorutą, buvęs ir didelis Mindaugo dvaras, "curia". To dvaro vietovėje prof. surinko iš žmonių keletą iškasenų ir vieną labai meniškai iš titnago padarytą dantytą strėlės galą.
Prie pat "Vorutos" piliakalnio yra didelės senos kapinės, žmonių "kapanicomis" vadinamos. Tas kapines prieš karą kasinėjo dr. Basanavičius ir išsivežė į Vilnių daug iškasenų iš akmens ir bronzos gadynių.
Senieji žmonės "Vorutos" piliakalnį vadina "Varutės" kalnu, nes dvaro akmistrinė vardu Varutė tame kalne paslėpusi nuo maskolių dvaro brangenybes ir niekam neparodžiusi tos vietos mirusi. Prieš karą tą kalną knaisiojo kas norėjo: vieni ieškojo paslėptų turtų, kiti - archeologijos iškasenų ir niekas juo rimtai nesidomėjo ir nesirūpino. Buvo apaugęs krūmais, mišku, apgriuvęs ir niekam netinkąs. Bet išsiskirsčius Šeiminiškėlių kaimui į vienkiemius, naujakuriai iškirto krūmus, pasidarė ant piliakalnio užvažiavimus ir aplyginę, apvalę viršūnę nuo senobinių plytų ir akmenų gruzdo, šiandien jį aria, akėja ir sėja, o žiemą piliakalnio požemiuose laiko supylę bulves!
Vieta apie "Vorutos" piliakalnį neapsakomai graži ir įvairi: tarp miškų, kalnų, slėnių ir daugybės upokšnių. Didesnysis jų - "Varės", anykštėniškai tariamas "Voris".
Ant piliakalnio, pasak žmonių, esą tokių vietų, kur niekas neaugąs ir tik dideliuose šalčiuose laikąsis sniegas, šiaip jis pleiskėmis ištirpstąs.
Rugiai ant piliakalnio jau nupjauti, bet vasarojus dar tebežaliuoja. Jį nuėmus piliakalnis vėl bus ariamas, akėjamas ir paruošiamas žiemkenčių sėjai.
Nuo ko tai priguli turėtų pasirūpinti, kad tuo tarpu nors uždraustų jį arti ir kasti duobes bulvėms laikyti. Priguli piliakalnis vietos ūkininkams Grimašauskams.
A. Ž.
[Antanas Žukauskas-Vienuolis]
Lietuvos aidas. 1935 m. rugpjūčio 3 d. Nr. 176 (2439), p. 6.
(Žiburys. 2001 m. liepos mėn. Nr. 2 (101), p. 2)
Straipsniai
Vorutos poezija
