“Ieškokite moters” Lietuvos istorijoje,
arba Vytauto didybės mįslė

       Vytautas Didžiojo istorija – svaiginančios politinės karjeros pavyzdys: pradėjo nuo nulio ir, – stop! Vytautas – ne paprastas bernaitis. Pagal paveldėjimo teisę jis turėjo tapti LDK submonarchu, iki lemtingųjų 1382 m. buvo pasireiškęs tiek kare, tiek politikoje ir tik tada prarado viską.
       Iš vadovėlių prisimename kaip ir kodėl: apie 1380 m. išsiskyrė Jogailos ir Kęstučio politinės linijos; 1381 m. Kęstutis nuvertė Jogailą; 1382 Jogaila nuvertė Kęstutį; Kęstutis, priprašęs žemaičius padėti, susitiko su Jogailos kariuomene, bet mūšio vengė; Jogaila, suviliojęs Kęstutį ir Vytautą taikos derybomis, juos suėmė, o žemaičių kariuomenė išsiskirstė. Paskui Kęstutis buvo nužudytas, o Vytautas, pabėgęs pas kryžiuočius, turėjo pradėti nuo nulio.
       Stabtelėkime ties šia vieta: istorikai Vytauto iškilimą linkę aiškinti Kęstučio populiarumu žemaičių tarpe, tačiau, jų pačių teigimu, 1382 m. vasarą žemaičiai Kęstutį parėmė nenoriai, o paskui tiesiog paliko. Prieštaravimas akivaizdus, todėl žemaičių elgesį reikėtų nagrinėti atidžiai.
       Standartinė visuomenės reakcija į viršūnių konfliktą – visa valdžia bloga, todėl žemaičių nenoras kištis tikėtinas. Tarkime, sužinojusi apie Kęstučio suėmimą ir mirtį, visuomenė pasipiktina, tačiau kokie galėtų būti pasipiktinimo mastai?
       Žemaičiai – žemių sąjunga: interesų grupė, turinti labai frakcionuotą elitą. Jie autonomija, bet ne separatistai. Atvirkščiai: XIII a. atsiskirti bandė Lietuva, o žemaičiai suprasdami, kad apsiginti nuo kryžiuočių vieni neišgalės, lenkėsi juos išdavusiam Mindaugui – taigi, buvo suinteresuoti valstybės nedalomumu. XIV a. žemaičių interesas nepasikeitė, be to, įsitvirtino Lietuvos-gynėjos ir kryžiuočių-priešų stereotipai.
       Kęstutis žemaičiams, be abejo, reprezentavo Lietuvą-gynėją, bet tuo pačiu jis buvo jų tiesioginis valdovas – rinko duokles ir pan. Tik atkaklus rėmėjas pateisintų jo perversmą 1381 m. Lietuvos interesų gynimu, – priešininkas rastų daug kontrargumentų. Miręs Kęstutis populiaresnis už gyvą, bet vargu, ar to pakaktų Vytauto iškilimui.
       1382 m. rudenį Kęstutaičių rėmėjų gretos praretėjo – šaltiniai mini Vidmanto, Butrimo ir daugelio kitų nužudymą. Natūrali politinė transformacija būtų tokia: “išvalytas” žemaičių elitas persigrupuotų, iškiltų Algirdaičių remiama grupuotė, visi prisimintų Kęstučio trūkumus ir pragmatiškai konsoliduotųsi su naująja Trakų valdžia. Vietoj to, žemaičiai paremia Vytautą ir ne vėliau kaip 1382 m. pabaigoje.
       Kas yra Vytautas 1382 m. pabaigoje? Priminsiu svarbiausius momentus: 1) 1380 m. dalyvavo, pasirašant prieš Kęstutį nukreiptą Dovydiškių sutartį; 2) 1381 m. rėmė Jogailą, kuris pasirodė esąs išdavikas, ir neklausė tėvo, kuris pasirodė besąs teisus; 3) 1382 06 12 užuot saugojęs Vilnių, sėdėjo Trakuose – leido įvykti Jogailos kontrperversmui; 4) 1382 08 03 patikėjo Jogailos pažadėta neliečiamybe – jam tenka dalis kaltės už Kęstučio mirtį; 5) iš kalėjimo pabėgo prisidengęs moterų sijonais ir, galiausia, atsidūrė pas kryžiuočius.
       Tad štai, dėl šitokio asmens žemaičiai vienijasi su savo amžinuoju priešu kryžiuočių ordinu. Laikinai? Galbūt. Betgi, 1382 m. pabaigoje dar niekas negalėjo pažadėti nei Žalgirio mūšio, nei Melno taikos. Jeigu galėjo, tai greičiau Jogaila, o ne Vytautas, – iš dviejų blogybių visuomenė turėtų rinktis “tvirtą ranką”, o ne susikompromitavusį nevykėlį.
       Žemaičių perėjimas į Vytauto pusę neįtikėtinas ir podraug nepaneigiamas – tai liudija kitų politikos veikėjų elgesys.
       Užuot sustiprinęs savo pozicijas populiaria politika, t.y. pergalingu žygiu, kaip Algirdas po 1345 m. perversmo, Jogaila 1382 10 31 sudaro Dubysos sutartį, kuria Žemaitija atduodama kryžiuočiams. Istoriografijoje kartais nuskamba teiginys, kad šitai mokestis už paramą, suteiktą perversmo metu. Bet toji parama apsiribojo pora kryžiuočių pastovėjimų prie Trakų, be to post factum už nepralietą kraują nedėkojama.
       Aptarkime ir kitą prielaidą – Jogailai reikalinga nauja parama. Paramos teikimą numato vienas iš sudėtinių Dubysos sutarties susitarimų. Priešas nenurodomas, bet potencialiai tai galėtų būti Jogailos vyresnieji broliai: Polocko Andrius, Kijevo Vladimiras, Briansko Dimitrijus. Tačiau 1382 m. rudenį jų pozicijos silpnos, ir tik pati Dubysos sutartis gali išprovokuoti naują maištą. Kryžiuočių parama Jogaila nepasinaudoja, vadinasi, jos prašoma, apsidraudžiant nuo galimų Dubysos sutarties pasekmių, o pagrindinė jos sudarymo priežastis turėtų būti kita.
       1383 01 06 laiške Jogaila reikalauja, kad kryžiuočiai neduotų Vytautui valdyti Žemaitijos ir nešauktų žemaičių pas save, nes jie visi pasidavė jam ir Skirgailai. Ši frazė turi prasmę tik tuo atveju, jeigu pasirašant Dubysos sutartį, žemaičiai dar nebuvo pasidavę. Taigi, žemaičių sukilimas prieš Jogailą buvo pagrindinis jų atidavimo motyvas, o sutartis, buvo sudaryta tam, kad sukilimas būtų malšinamas kryžiuočių rankomis. Arba tai buvo įspėjimas. Dalis žemaičių užuominą suprato ir pasidavė, bet dauguma visgi liko Vytauto pusėje.
       Tai įrodo Ordino politikos posūkis. Nuosekliais, kryptingais 1379–1382 m. veiksmais kryžiuočiai buvo išgavę Jogailos pažadą atiduoti Žemaitiją. Būtų logiška ir toliau stiprinti draugiškus santykius, iškeičiant Vytautą į antspaudą ant Dubysos sutarties¹. Vietoj to, kryžiuočiai planuoja padaryti Vytautą savo lenininku Žemaitijoje. Jogailos pasipiktinimas jų negąsdina. 1383 07 19 planuotas Dubysos sutarties ratifikavimas žlunga ne be kryžiuočių pastangų², o 07 30 ordinas jau skelbia karą Jogailai. Taigi, į konfliktą su Jogaila pradedama eiti nuo 1382 m. pabaigos, ir motyvas vienintelis: de facto Jogaila garantuotų tik Lietuvos neutralumą kryžiuočių kare su žemaičiais, o Vytautas pajėgus užtikrinti savanorišką žemaičių pasidavimą. Tenka įvertinti Vytautą remiančio žemaičių sukilimo mastus ir laiką. Su Kęstučio suėmimu tai nesisieja: kryžiuočių kronikų liudijimu, jo kariuomenė (ar jos dalis) prisiekė ištikimybę Jogailai. Iki Dubysos sutarties sudarymo turėjo kilti nauja galinga sukilimo banga. Kunigaikščiams prilygstančios diduomenės Žemaitijoje nebuvo. Frakcionuotas elitas, kaip minėta, linkęs paklusti ”tvirtai rankai”, o pasipriešinti tokiomis aplinkybėmis pajėgūs tik platieji visuomenės sluoksniai – masės. Ar XIV a. pabaigoje Žemaitijoje egzistuoja politiškai aktyvios masės? Valstiečiai laukininkai čia sudaro žymią gyventojų dalį. Jie šaukiami į karą, o tai yra šiuolaikinio pilietiškumo ekvivalentas. Teoriškai, valstiečiai laukininkai galėjo tapti lemiama jėga.
       Visgi, pats Vytautas ne tas žmogus, kuris galėtų patraukti plačiąją visuomenę. Pirmiausia, 1382 m. rudenį jo Žemaitijoje nebuvo, antra ir svarbiausia – Vytautas sukompromituotas taip, kad jį išgelbėti pajėgtų tik šventasis.
       Rašau šią frazę neatsitiktinai. Šventumo, asmens kulto arba charizmos sąvokos apibrėžia tapatų reiškinį – fenomenalią asmenybės įtaką, gebėjimą išjudinti mases. O iš visos plejados ryškiausių XIV a. asmenybių šventosios vardą užsitarnavo tik viena – Vytauto motina BIRUTĖ. Taigi, prasminga nagrinėti jos kultą kaip politinį 1382 m. įvykių faktorių.

Birutės kultas

       Sąmoningai neminėjau Birutės nužudymo: žemaičių delegacija neigė jį Konstancos suvažiavime, Lietuvos metraščiuose tai taip pat nutylima. Visgi, Vytautas 1382 m. įvykių kontekste kaltina Jogailą ir Skirgailą dėl motinos mirties, o kryžiuočiai užfiksuoja vienintelę nužudymo aplinkybę – nuskandinta. Kyla klausimai: jei Birutė tikrai žuvo 1382 m., kodėl tyli LDK šaltiniai; kada ir kaip formavosi jos kultas, t.y. ar mirdama Birutė jau buvo kultinė; kada tiksliai ir kur ji buvo nužudyta?
       Lietuvos metraščių tylėjimą nesunku paaiškinti. Gerai žinomas visuomenės nenoras susitaikyti su kultinės asmenybės mirtimi ir polinkis generuoti prisikėlimo arba išsigelbėjimo mitus (pvz., taip atsitiko po Žanos d’Ark mirties). Antra, informacija apie Birutės mirtį prieštaringa, todėl, atsižvelgiant į Jogailos ir Vytauto santaiką po 1392 m., neaiškų klausimą geriau apeiti.
       Vis dėlto, metraščiuose Vytauto motina minima: fiksuojamas jos išvykimas iš Trakų, artinantis Algirdaičių kariuomenei, susitikimas su Kęstučiu Gardine, išvykimas į Brastą ir buvimas ten, mozūrams apgulus. Minėjimą galima vertinti kaip politinio svorio rodiklį: 1382 m. Birutė – pastebima figūra. Bet ar tuo momentu ji kultinė?
       Kad atsakyčiau į šį klausimą, turiu šiek tiek aptarti patį asmens kulto arba charizmos fenomeną. Jo prigimtis archaiška, deja, impulsą tyrimams davė Stalinas ir Hitleris. Išsamiausios studijos skirtos XX a. blogio genijams, o, pvz., Gandžio fenomenas beveik netyrinėtas. Visgi studijos leidžia suformuluoti asmens kulto genezės dėsnius:
       – Kultinio asmens įvaizdis privalo atkartoti mito (pasakos) herojaus įvaizdį, tuomet visuomenė pasąmoningai suvokia jį kaip tam tikros idėjos nešėją.
       – Kultiniai asmenys atliepia giluminius visuomenės poreikius, visuomenės frustracijos personifikuojamos asmenyje ir šio asmens veiksmai priimami kaip krizės sprendimo modelis.
       – Pozityviu charizmatiniu lyderiu dažniausiai tampa ne politikas, o asmuo esantis ,,virš politikos”, – valdžia gadina įvaizdį, nes niekas nepajėgia išspręsti visų visuomenės problemų.
       – Kultinio asmens gyvenimas yra drama, ir jam privalomi visi dramos elementai: užuomazga (pirmas išėjimas į viešumą), veiksmo vystymasis (įvaizdžio palaikymas), kulminacija (dažniausia, tragiškos mirties aplinkybės), – atomazga, t.y. galutinis visuomenės verdiktas.
       – Asmens kultas gali formuotis: a) spontaniškai – retas atvejis, asmuo turi ,,pataikyti į dešimtuką”; b) įvaizdis formuojamas kryptingai ir sąmoningai. Laiko prasme kultas gali kilti: asmeniui esant gyvam, jeigu jis pasižymi savo veikla; b) tuoj po mirties, jeigu mirtis yra pagrindinė idėja; c) po daugelio metų, kai kitas asmuo, dažniausiai menininkas, atranda ,,tikro gyvenimo istoriją” ir paverčia ją mitu, tinkamai sudėliojęs akcentus.
       Galėtume spėti, gal Birutės mitą suformavo vėlyvieji metraščiai, rašyti XVI a., tačiau M. Strijkovskio (ir vėlesni) liudijimai apie jos kultą (kapo garbinimą) Palangoje leidžia tokią prielaidą atmesti. Kristianizuotas ir polonizuotas XVI a. Lietuvos elitas negalėjo išpopuliarinti Birutės valstietijos tarpe. Be to, dauguma Palangos gyventojų – imigrantai iš kitų regionų, nuo XV a. buvo net kelios migracijos bangos. Taigi, Birutės kultas XIV a. – išties plačiųjų visuomenės sluoksnių tradicija.
       Birutės kulto buvimą jau 1416 m. liudija minėtas žemaičių pareiškimas Konstancoje. Kryžiuočiai teigia: Jogaila Kęstutį nužudė, Birutę nuskandino, Vytautą įkalino. Žemaičiai prieštarauja: ji gyveno, garbingai baigė savo dienas ir jos kapas yra didžioje pagarboje. Pastebėkime, žemaičiai atsako ne į temą. Kryžiuočių kaltinimų potekstė aiški: lietuviai elgiasi nekrikščioniškai. Būtų logiškiau atsikirsti, kad Vytautas ir Jogaila susitaikė, Kristaus mokymo apšviesti. Užuot panaudojus tokią populiarią fabulą, oponuojama dėl Birutės nuskandinimo. Manau, pastarajame žodyje ir slypi esmė: skandinimas – standartinė bausmė moteriai už moralinį nusižengimą. Dlugošo kronikoje yra keista istorija: kryžiuočių riteris prikišo Vytauto motinai “moteriško kuklumo stoką”, Vytautas jį, patekusį į nelaisvę, įsakęs nužudyti. Išdėstymas rodytų, kad mažų mažiausiai būta paskalų dėl Kęstučio ir Birutės romano, – nesvarbu ar jas girdėjo kryžiuočiai, ar Dlugošas. Jeigu moralinis Birutės vertinimas nebuvo vienareikšmis, Konstancoje žemaičiai galėjo įvertinti žodį ,,nuskandinta” kaip nepadorią užuominą, ir tuomet aišku – ji šokasi ginti dievinamos kunigaikštienės garbės.
       1416 m. palieka galimybę, kad Birutės kultas buvo sąmoningai suformuotas Vytauto ar jo artimųjų iniciatyva po 1392 m. Birutės kalno paleoastronominės šventyklos liekanos priskiriamos XIV a. pabaigai – XV a. pradžiai. M. Valančius jos gyvavimą po krikšto aiškina Birutės dalyvavimu šventyklos veikloje – legenda atskleidžia sąsają. Antra vertus, Vytautas nuosekliai rūpinosi krikščionišku Lietuvos įvaizdžiu, todėl vargu ar būtų kūręs pagonės motinos kultą. Neoficialiai skatinamas galėjo būti tik spontaniškai kilęs garbinimas.
       Kadangi kulto genezę sąlygoja bendri dėsniai, remdamasi dviejų charizmatiškų XX a. moterų princesės Dianos ir Evitos Peron pavyzdžiais, pabandysiu rekonstruoti Birutę ir įrodyti, kad jai esant gyvai susidarė visos sąlygos, būtinos kulto genezei.
       Užuomazga visais trim atvejais ta pati – skandalinga vedybų istorija. Mitas konstruojamas pagal Pelenės scenarijų: paprasta mergelė išteka už princo. Vedybų įvaizdžiu apibrėžiamas tautos ir valdovo santykis, o paprastumas tokio pobūdžio mite reiškia ne tiek socialinę kilmę, kiek herojės artimumą masėms. Realybėje Evita paprasta, bet ne mergelė; Diana – mergelė, bet toli gražu ne paprasta (be to, jos vedybų skandalingumas pasireiškia skyrybomis).
       Kad Birutės vedybos buvo skandalingos, t.y. pažeidė kažkokį visuomeninį tabu, signalizuoja mano jau minėti faktai. Socialinis tabu netinka: Birutės šeima valdė strategiškai svarbių pajūrio ruožą, be to, kam jai priešintis giminystei su Kęstučiu?.. Vis dėlto, Lietuvos metraščiuose užrašytas padavimas be skandalo nebūtų atsiradęs. Tenka įvertinti religinio tabu pažeidimo galimybę.
       Apie vaidilutes (moteris žynes) užsimena Dlugošo ir Petro Duisburgiečio kronikos. Kaip dvasinės lyderės jos galėjo būti net labai įtakingos. Žinoma istorija apie galindų žynę, uždraudusią vyrams kovoti prieš kryžiuočius ginklu, tiesa, šie jos paklausę, buvo išžudyti. Lietuvoje turime kitą atvejį: 1336 m. žlungančiuose Pilėnuose viltį praradusius gynėjus pribaiginėjusi “kažkokia senė” – pasak kronikų, nukirtusi jų apie šimtą. Žinia, paskutinės paslaugos žmonės linkę prašyti dvasinio lyderio ar lyderės. Galimas dalykas, tai, kad Pilėnų gynėjai, užuot pasidavę į nelaisvę, pasirinko mirtį, kaip tik ir lėmė įtakingos žynės buvimas pilyje.
       Šie vaidilučių portretai – anaiptol ne anemiškos mergelės, besiburiančios prie ugnies. Pasak S. Grunau, Prūsijoje vaidilutėmis tapusios našlės, nebegalėdavo antrą kartą ištekėti, bet jeigu būdavo bevaikės, galėdavo sau pasirinkti vyrą, kol pagimdys. Apibendrintą žynės įvaizdį tikriausiai įkūnytų laumė – viliotoja, mėgstanti rankdarbius ir šokti, paleidusi kasas, kartais krečianti vyrams pokštus, kartai nuo jų nukenčianti, bet sauganti savo nepriklausomybę, uoliai besirūpinanti vaikais, kartais gera, kartais žiauri, mįslinga, prieštaringa, ir vienu žodžiu sakant – įdomi. Taigi, tokią turėtume įsivaizduoti ir Birutę, sužavėjusią Kęstutį ir drįsusią jam pasakyti ne.
       Tačiau Kęstutis, žinia, nusprendė nepaisyti tradicijų.
       O dabar sugretinkime datas. Vytautas gimęs apie 1350 m., Kęstučio ir Birutės vedybos galėjo įvykti maždaug prieš metus. 1349 m. rudenį vyksta derybos dėl Kęstučio krikšto ir karūnacijos, 1351 m. jos atsinaujina, o Algirdas abiem atvejais lieka nuošalyje. Neaiški ir Kęstučio motyvacija – 1351 m. prisiekia krikštytis, šiuo tikslu iškeliauja į Budą, o po trijų dienų pabėga. Konfliktas su savais dievais galėjo būti vienas iš motyvų, paskatinusių Kęstutį imtis krikšto klausimo sprendimo. Antra vertus, visuomeninis santuokos pripažinimas, apeinant tradiciją, galėjo tapti kompromisu, leidusiu Kęstučiui pasukti atgalios. Lietuvos metraštis sugestionuoja kažką panašaus: Birutė iš Palangos išvežama jėga, o iškilmingos vestuvės švenčiamos vėliau – Trakuose, Kęstučiui sukvietus brolius.
       Žodžiu, Birutė ištekėdama sulaužo ištikimybę dievams, o tai reiškia – ,,pataiko į dešimtuką”. Lietuva išgyvena psichologinę koliziją. Po Strėvos mūšio (1348), palikusio metraštininkams visiško lietuvių sutriuškinimo įspūdį, platieji visuomenės sluoksniai pradeda suvokti, kad pagoniškos Lietuvos apginti nepavyks. Fanatizmas verstų sekti Pilėnų pavyzdžiu: mirti, bet neišsižadėti savo principų (dievų). Su dievų išsižadėjimo tema susiję bent keli mitai pagal tą patį siužetą³: dieviškos prigimties moteris įsimyli žemiškos prigimties vyrą, Perkūnas abudu nubaudžia. Tačiau Birutės žaibas netrenkia. Precedentas performuluojamas ir visuomenė gauna naujos vertybinės orientacijos pavyzdį: meilė, asmeninės laimės siekimas iškeliami aukščiau už ištikimybę dievams. Tokia orientacija būtina, keičiant religiją.
       Visgi, kad susiformuotų mitas, vedybų užuomazgos neužtenka. Herojė turi įrodyti savo pozityvumą. Tiek Diana, tiek Evita savo pozityvų įvaizdį kūrė ir palaikė labdara, t.y. motinišku rūpesčiu. Savo ruožtu L. Jucevičius XIX a. rašė, kad žmonės melsdavo Birutę pažvelgti į jų skurdą. XIV a. Trakų kunigaikštystėje yra tiek labdaros poreikis, tiek sąlygos. Ji sudaryta iš aktyviai kariaujančios Žemaitijos–Panemunės ir daug ramiau gyvenančios Palenkės, Slonimo, Volkovisko regiono, – savaime peršasi išvada apie tam tikrą resursų perskirstymą. Patriarchalinėje visuomenėje socialinė sfera priklauso moteriai, ir Trakų kunigaikštienė privalo rūpintis karo našlėmis ir našlaičiais. Jeigu ji tai daro nuoširdžiai, garantuotas “žemaičių motinos” įvaizdis.
       Svarbus princesės Dianos įvaizdžio elementas – jos vaikai, t.y. sosto paveldėtojas. Apie 1350 m. Birutė pagimdo sūnų, Julijona Algirdienė – taip pat. Vytautas ir Jogaila beveik vienmečiai, o jų motinos – antros žmonos, kurios tikisi pergyventi savo vyrus. Posūniai joms kelia šiokią tokią grėsmę – abidvi turi būti suinteresuotos, kad būtent jų sūnūs taptų paveldėtojais. Jogailos ir Vytauto parinkimą, manyčiau, lėmė jų draugystė. Skatinti ją nuo mažų dienų galėjo tik motinos, – tėvai su vaikų auklėjimu mažiau susiję. Birutė populiaresnė, todėl visuomenė ją pradeda matyti kaip Madoną su dviem kūdikiais, – būtent toks motyvas vaizduojamas Onos Vytautienės antspaude.
       Yra momentas, kai Birutė su mažamečiu Vytautu tiesiog privalo pasirodyti visuomenei: 1361 m. kovą Kęstutis patenka į kryžiuočių nelaisvę, ir pusei metų Trakų kunigaikštystė atsiduria Birutės rankose. Įtampa didžiulė, bet kryžiuočiai per tą laiką nesurengia nė vieno rimtesnio puolimo. Jos valdymą vainikuoja Kęstučio pabėgimas iš nelaisvės, – būtent vyro išvadavimas iš kalėjimo įtvirtino teigiamą Evitos įvaizdį ir padarė ją Argentinos numylėtine.
       Ar Birutės įvaizdis atkartoja kokį mitologinį precedentą? Paminėsiu svarbiausius. Kuršių Neringa – mergelė milžinė, supylė smėlio pylimą, kad apgintų žmones nuo jūros slibino, ir ištekėjo už milžino Naglio, kuris tą slibiną nukovė. Dar įdomesnis XV a. pabaigoje užrašytame padavime apie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių kilmę: senais laikais lietuvius puldinėję užjūrio priešai, juos nugalėjęs didvyris Gelonas (Galiūnas?), kuris buvęs lietuvių dievo ir vaidilutės sūnus; iš jo palikuonių kilusi Gediminaičių giminė. Taigi, Birutė gali būti suvokiama ir kaip naujoji Neringa, ir kaip didvyrio gimdytoja. Egzistuoja legenda apie Vytauto priesaiką atkeršyti kryžiuočiams už Kauno sunaikinimą (1362). Ar ji tikra? Kauno sugriovimo momentu Vytautui maždaug vienuolika, jo pusbrolis Švitrigaila, būdamas panašaus amžiaus, jau pasirašinėja sutartis⁴. Jeigu gandas apie Vytauto priesaiką kyla 1362 m., motinos ir sūnaus įvaizdžiai rezonuoja vienas kitą.
       Birutės mitui svarbus Kęstučio sūnaus Butauto pabėgimas pas kryžiuočius 1365 m. Tikėtina, kad jį bent iš dalies išprovokavo Vytauto kilimas, bet svarbiau kitkas: iki 1365 m. Vytautui iš kelio pasitraukia ir kiti vyresnieji Kęstučio sūnūs (Patrikas, Vaidotas). Net pačios natūraliausios mirties aplinkybės galėjo prikabinti Birutei pamotės-raganos etiketę – visuomenė kartais dėl menkiausio nieko puola naikinti pačios susikurtus stabus. Šią tendenciją blokuoja Butauto išdavystė: vargšo našlaitėlio visuomenė jame nebegali įžvelgti.
       Tačiau istorija tuo nesibaigia. 1379 m. kryžiuočiai rašo Julijonai Algirdienei: Kęstutis gali atimti iš Jogailos sostą, nes darąs skriaudas ne tik krikščionims, bet ir lietuviams, apie jas pasiuntinys papasakos žodžiu. Kokią skriaudą lietuviams Ordinas žino geriau už Julijoną? Truputis fantazijos: Butautas motyvuoja savo perbėgimą pažeistomis paveldėjimo teisėmis, t.y. skriauda, kurią inspiravo Birutė, iškeldama savo sūnų; perbėgimo užkulisiai kryžiuočiams žinomi gerai – vienas iš Butauto draugų Tomas Survila tebėra pas juos, o pats Butautas – pas imperatorių Vaclovą IV, kur su diplomatine misija ruošiasi vykti Skirgaila; dviejų kunigaikštienių konkurencija ir neabejotinas Birutės pirmavimas savaime suprantamas, taigi... Butauto sūnaus Vaidučio 1381 m. perbėgimas į Ordiną, o iš ten į Prahą signalizuotų senos istorijos atsinaujinimą, ir Birutės įvaizdis turėtų susvyruoti.
       Lemtingas momentas – Kęstučio perversmas (1381). Birutės poziciją rekonstruoti sunku. Visgi, šaltiniai liudija, kad 1382 liepą Vytautas iš Trakų pasitraukė su motina. Jogailos perversmo metu 1382 06 12 Birutė turėjo būti Trakuose, kitaip būtų pakliuvusi į perversmininkų nelaisvę. Išeitų, kad Birutė iš Trakų į Vilnių apskritai nepersikraustė, t.y. neuzurpavo Algirdienės vietos. Tai matydama, visuomenė atmestų bet kokias valdžios troškimo insinuacijas.
       Birutės priverstinis pasitraukimas iš Trakų motyvuotų žemaičių įsikišimą į viršūnių konfliktą ne tiek Kęstučio, kiek Birutės interesų gynimu – iš čia ir jų nesąmoningas abejingumas Kęstučio likimui, 1382 08 03 neįvykus mūšiui su Jogaila. Birutės populiarumas šiame taške auga: kol vyrai riejasi tarpusavyje dėl valdžios, ji apgina Brastą nuo mozūrų užpuolimo.
       Mėginsiu rekonstruoti tolesnių įvykių chronologiją.
       Vos atsigavusi po Brastos apsiausties, Birutė sužino apie vyro ir sūnaus suėmimą. Turėdama sėkmingo Kęstučio pabėgimo precedentą, ji vėl pagalvotų kaip juos išlaisvinti. Kaip rodo gerai suplanuotos, kartais prevencinio pobūdžio karinės operacijos, Trakai turėjo profesionalią žvalgybą. Birutės agentas galėjo būti siunčiamas į Vilnių, Krėvą. Kęstučio išgelbėti nepavyksta, bet, greitai veikiant, galima išsiaiškinti žudikų vardus. Tai svarbu, – valdančiajai grupuotei negalima mesti niekinių kaltinimų. Toliau žudikų vardai išviešinami, ir visuomenė priima kaip paties nužudymo fakto įrodymą. Našlė turi didžiausias teises reikalauti keršto, ir čia Birutės dėdė Vidmantas ir vaikaitis Butrimas galėtų reikštis kaip pagrindiniai agentai, – tai paaiškintų jiems skirtą ypatingai žiaurią bausmę⁵.
       Klausimas, kada ji vykdoma, t.y. kada prasideda represijos, įskaitant Birutės nužudymą? Metraščiuose ši žinia įterpiama tarp Vytauto bei jo žmonos išsiuntimo į Krėvą ir Vytauto pabėgimo, bet faktiškai būtent Vytauto pabėgimas turėjo išprovokuoti represijas. Vytauto pasirodymas Mozūruose atrodo keistai: svainis⁶ gi ką tik pademonstravo savo nedraugiškumą. Jeigu Birutė nužudyta dar prieš Vytautui pabėgant, jam būtų logiškiau sukti į Polocką ir susivienyti su Andriaus koalicija. Bet jeigu Vytautas bėga į vakarus, tikėdamasis, kad Palenkė–Gardinas–Žemaičiai motinos rankose, tai natūralu, kad sužinojęs apie jos ir kitų giminaičių mirtį, jis priverstas pereiti sieną.
       Įsivaizduočiau tokią įvykių seką. Iškilmingos Kęstučio laidotuvės – Jogailos bandymas įteigti savižudybės versiją. Birutė ją viešai nuneigia, įrodo žmogžudystę, kyla bruzdėjimai. Jogaila atsako grasinimu: Vytautas perkeliamas ten, kur Kęstutis buvo nužudytas. Vytautienė imasi tarpininkauti – mažinant įtampą, jai leidžiama aplankyti vyrą. Iš tikrųjų, Vytautienė organizuoja vyro pabėgimą. Sužinoję apie jį, Algirdaičiai skuba suimti opozicijos aktyvą: Vidmantą, Butrimą ir kitus.
       O kaip Birutė? Brasta – paskutinė žinoma jos buvimo vieta. Pilis stipri, bet ji periferijoje. Mozūrams užėmus Drohičiną ir Melniką, komunikacija su likusia Trakų kunigaikštyste papildomai komplikuojasi. Norėdama organizuoti pasipriešinimą Algirdaičiams, Birutė turėtų persikelti į strategiškai patogesnį Gardiną dar rugpjūčio viduryje. Čia ji suderintų veiksmus su marčia⁷. Ginkluotą paramą suteikti gali tik žemaičiai. Tikėtina, kad Birutė pas juos siunčia savo atstovus, o paskui, gal sužinojusi apie kurio nors šalininko sulaikymą, ryžtasi vykti pati – iš čia legenda apie sugrįžimą į Palangą. Nėra duomenų, kaip Gardinas ir Brasta pasidavė Algirdaičiams. Viskas įvyko tyliai, pilių įgulos nesipriešino, o tai patvirtina – Birutės ten nebebuvo.
       1382 m. liepos pabaigoje Kęstutis iš Gardino į Žemaitiją prasibrovė per Užnemunės dykrą. Birutė gali rinktis tuos pačius miškų takus, bet šiuokart Algirdaičiai įspėti. Gali būti daug Birutės mirties versijų, bet labiausiai tikėtina, kad ji susidūrė su Nemuno brastą saugančia sargyba ir per susirėmimą nuskendo. Toks įvykis galėjo palikti žymę tautosakoje. Rumšiškių apylinkėse užfiksuota legenda, apie Nemune skandintą vaidilutę, kuri mistišku būdu išliko gyva ir vaidenasi naktimis. Vardas neminimas, tačiau nužudymo priežastis – neteisėta meilė karžygiui – tiktų Birutės atvejui. Tiktų ir vieta: Rumšiškės netoli Kauno, – tai tradicinis žemaičių kariuomenės koncentracijos punktas. Pirmąją bažnyčią (apie 1400 m.) Vytautas funduoja Kaune, ji skirta Šv. Mergelės dangun ėmimui – Šv. Apreiškimo bažnyčią jis funduos gimtinėje, Senuosiuose Trakuose. Taigi, darau prielaidą, kad Birutė galėjo žūti Kauno apylinkėse.
       Algirdaičių veiksmai? Visuomenę bandoma gąsdinti opozicionierių egzekucija. Ji motyvuojama kerštu už Kęstučio nužudytąjį Vaidilą⁸, – represijas stengiamasi atriboti nuo Birutės mirties. Vytauto pabėgimas neviešinamas tol, kol yra vilties sugauti bėglį. Vėliau paskelbiami kompromituojantys faktai: metraščiai tiksliai nupasakoja, kaip Vytautas ištrūko iš kambario – persirengęs moteriškai drabužiais (!), bet nėra žinių, kaip jam pavyko pabėgti iš pačios pilies, neaišku kaip pabėgo Vytautienė. Birutės mirtis susiejama su vandeniu, – yra tikimybė, kad ji bus įsisąmoninta kaip Perkūno bausmė. Pasirinktos priemonės potencialiai veiksmingos, todėl, nepaisant faktų trūkumo, tenka aiškintis, kodėl Algirdaičiams nepasisekė.

Žemaičių transformacija

       Svarbiausi klausimai: 1) ar Birutė buvo palaidota Palangoje⁹; 2) kas perėmė vadovavimą opozicijai; 3) kaip ir kodėl jis buvo perduotas Vytautui 1382 m. gale?
       Kad susiformuotų legenda ir kalnas įgytų savo vardą, ant jo turėjo būti uždegtas bent simbolinis laidotuvių laužas. Vienas iš Birutės kalno šventyklos stulpų atsiduria po koplyčia, ir jo azimutas kol kas nesusieta su jokia kalendorine švente. Paminklinių stabų (stulpų) statybą protėvių atminimui fiksuoja legendinė Lietuvos metraščių dalis. Pati šventykla priskiriama XIV a. pabaigai – XV a. pradžiai. Šaltiniai liudija, kad 1372 m. Livonijos magistras Palangoje laukė savo žvalgų, – tuo metu čia turėjo būti tuščia. Tačiau Birutės kapas kaip tik galėjo atgaivinti Palangos šventovę. Pagaliau, Jogaila negalėjo iškilmingų laidotuvių savo priešams, įskaitant Žalgiryje žuvusį Magistrą Ulrichą fon Juningeną. Paskutinė Birutės valia buvo grįžti, – stengiuosi patvirtinti legendą, nes ji reikštų laidotuvių maršą per visą Žemaičių žemę.
       Kad masės transformuotųsi iš politikos objekto į subjektą, reikalingas sukrečiantis vizualinis reginys. Princesės Dianos laidotuves atsimenam visi, – jų politinės pasekmės buvo tokios: princas Čarlzas neteko vilties kada nors pasivadinti karaliumi, o leiboristams pavyko reformuoti nepajudinamus Lordų rūmus.
       Dar kartą peržvelgsiu žemaičių aktyvumo kilimą: 1381 lapkričio–1382 vasaros įvykiai signalizuoja, kad kažkas negerai; Kęstučio mirtis sukelia ažiotažą ir svarstymus savižudybės-žmogžudystės tema; spalio pirmosiomis dienomis žmonės įpratę būriuotis¹⁰ – diskusijos atsinaujina. Jeigu Kęstučio šalininkų egzekucija sinchronizuojasi su šiuo tradiciniu masių aktyvumu, žmogžudystė patvirtinama. Jeigu apie tą laiką žemaičius pasiekia žinia apie Birutės mirtį, gaunamas trigubo ar net keturgubo rezonanso efektas, ir masės turi pakilti.
       Šis momentas kritinis – pakilimas dar nereiškia sukilimo. Kad įvyktų lūžis, kažkas privalo išrėkti keršto šūkį ir nurodyti į priešą. Masių lyderiu gali tapti bet kas, – išankstinis autoritetas nebūtinas, svarbu atliepti visuomenės nuotaiką. LDKM mini Butrimo našlę Julijoną, vėliau ištekėjusią už Manvydo¹¹. Neįmanoma įsivaizduoti idealesnio kandidato į momento lyderius:
       – Julijona turi galingą keršto motyvą (vyro egzekuciją), o Žemaitija – labiausiai tikėtina jos buvimo vieta.
       – Ji priklauso Birutės šeimai. Nors ne kraujo giminaitė, Julijona visgi vienintelė, kuri yra ten, kur reikia. Ji moteris, našlė, o tai dar labiau skatina joje įžvelgti Birutės teisių perėmėją.
       – Butrimienės vardas sugestionuoja priklausymą stačiatikių bažnyčiai – tai irgi gerai. Ji nebijo Perkūno bausmės o, krikščioniška mitologija pateikia visą aibę reikalingų įvaizdžių – kankinio mirties, išganytos nusidėjėlės, ir t.t. Julijona būtų pajėgi nesąmoningai sudėlioti Birutės mito akcentus. Žemaičiams “rusų” tikėjimas ne kliūtis: pagonių ir stačiatikių trintis būdinga nebent Vilniui.
       – Jeigu kritiniu momentu Žemaičių visuomenės priešakyje atsiduria moteris, lengva suprasti ir Vytauto įvaizdžio transformaciją. Išgirdusi, kad Vytautas pabėgo persirengęs moteriškais drabužiais, moteris užfiksuos būtent pirmąją dalį. Persirengimas moteriškais drabužiais bus traktuojamas ne kaip vyriško orumo praradimas, o kaip solidarumo deklaracija.
       – Pagaliau, moteris negali vadovauti keršto žygiui prieš Algirdaičius, t.y. vadovauti ji gali, bet, išgirdusi apie Vytauto pabėgimą, sustos ir lauks, kol pasirodys šis visais atžvilgiais labiau tinkamas vadovas, – jis dar 1377 m. pasižymėjo, kaip gabus karvedys.
       Tad Julijona rengia laidotuves Butrimui, Vidmantui, Birutei ir kitoms Algirdaičių aukoms. Jų metu keršto idėja prasiveržia natūraliai. Pirmoji, spontaniška sukilimo banga nušluoja Jogailos šalininkus vietoje ir sąlygoja esminį elito persigrupavimą. Turėtų iškilti aktyvūs žmonės, išaugę su Birutės populiarumu, t.y. Vytauto bendraamžiai. Jeigu Julijonai atrodo, kad Vytautas geras, masės jo vardą stveria kaip sukilimo šūkį. Žemaičiai – tiek elitas, tiek masės – turi didelę karinę patirtį. Tikėtina, kad išgyvenę psichologinį lūžį ir apsisprendę, jie nepuls į Vilnių bėgte, – keršto žygiui bus rimtai ruošiamasi. Vytauto laukimo argumentas gali būti naudojamas didžiausiems karštagalviams sulaikyti, ir ties šia riba gaivališkai formuojasi Vytauto kaip vienintelio įmanomo lyderio samprata.
       Masių energija išnaudojama vietiniams pertvarkymams. Tikėtina, kad Algirdaičiai visiškai praranda įtaką žemaičiams iki spalio vidurio. Sukilimas veikia likusios Trakų kunigaikštystės ir net Lietuvos nuotaikas – Vytauto artimojoje aplinkoje buvo žmonės iš Alšėnų, iš Ašmenos ir t.t. Padėtis komplikuojasi, Algirdaičiai nesuvaldo žemės ir vienintelis logiškas žingsnis – atkirsti žemaičius nuo Lietuvos.
       Tris dienas prieš Vėlines Dubysos sutartis surašoma kaip ultimatumas. Žemaičių elitas išgąsdintas, tačiau masės tokiais momentais pasijunta stiprios ir blokuoja atsitraukimo galimybę. Dubysos sutartis rezonuoja pasipiktinimo bangą. Algirdaičiai tampa priešu Nr. 1. Masės ruošiasi kariauti visais frontais, elitas pasimetęs, nes nujaučia, kuo baigtųsi toks karas, ir Vytauto visi jau laukia tarsi mesijo: jis – geras karvedys, o naujas Durbės mūšis – vienintelis žemaičių išsigelbėjimas.
       Sunku pasakyti, ar Vytautas sužino apie Dubysos sutartį, bet jis žengia vienintelį įmanomą ir genialų žingsnį – perbėgdamas pas kryžiuočius, neutralizuoja grėsmę iš jų pusės. Žemaičiai gali palaikyti tik tokia motyvacija paremtą perbėgimą. Tiesa, pirmoji jų reakcija – netiki, bet kryžiuočiai nepuola. Įtampa slūgsta, Vytautas atvyksta pats, išaiškina savo poziciją ir nuo tos akimirkos jam suteikiamas neriboto pasitikėjimo votumas.
       Vytautas įvykdys ”rinkiminę programą”.

Vietoj pabaigos

       Istorija kažkuo panaši į detektyvą: iš pabirų, atsitiktinių liudijimų tenka atkurti bendrą vaizdą taip, kad kiekvienas faktas atsidurtų savo vietoje. Tad jeigu jie tarpusavyje nedera, “ieškokite moters”. Senuosiuose Trakuose pagoniška madona tiesia savo kūdikiui Lietuvos didžiojo kunigaikščio kepurę, – šios skulptūrėlės autoriui pavyko tiksliai atskleisti istorinį Birutės vaidmenį.

 

       ¹ Sutartis liko be antspaudų, nes magistras dėl ligos nedalyvavo jos sudaryme. Vėliau Jogaila pats ėmė vengti ratifikavimo.
       ² Magistras atsisako vykti į susitikimo vietą, nes Dubysoje nusekęs vanduo ir laivais negali praplaukti.
       ³ ”Jūratė ir Kastytis”, ”Laumės juosta”.
       ⁴ Kartu su broliais ir motina sudaro Dubysos sutartį 1382 10 31.
       ⁵ Buvo suplėšyti ant rato.
       ⁶ Mozūrų kunigaikštis Jonušas buvo vedęs Kęstučio dukterį Danutę.
       ⁷ Vytautas buvo gavęs valdyti Gardiną dar iki 1376 m.
       ⁸ Jogailos sesers Marijos vyras, Dovydiškių sutarties iniciatorius, pakartas 1382 m. pavasarį.
       ⁹ Kita legenda teigia, kad Birutė palaidota kalne netoli Kretingalės, bet Palanga populiaresnė.
       ¹⁰ Bendruomenės renkasi alkvietėse, aukoja dievams.
       ¹¹ Vienas artimiausių Vytauto bendražygių.

Istoriografija

       Amonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis 1380–1410 metais. Kaunas, 1998.
       Butkuvienė A. Amžinos moterys. Kaunas, 1996.
       Dundulienė P. Senovės lietuvių mitologija ir religija. Vilnius, 1990.
       Gudavičius E. Birutė // Iš kur atėjome. Kaunas, 1988.
       Gudavičius E. Lietuvos istorija (I tomas). Vilnius, 1999.
       Jučas M. Žalgirio mūšis. Vilnius, 1999.
       Jurginis J. Legendos apie lietuvių kilmę. Vilnius, 1971.
       Kučinskas A. Kęstutis – Kučinskas A. Kęstutis lietuvių tautos gynėjas. Vilnius, 1988 (pirmas leidimas – Marijampolė, 1938).
       Metraščiai ir kunigaikščių laiškai – Red. M. Vaicekauskas. Vilnius, 1996.
       Pficneris J. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas Vilnius, 1989 (pirmas leidimas – Kaunas, 1930).

Inga Baranauskienė (Deidulė)
Voruta, 2000 09 30, nr. 35-36 (461-462).

---

Kęstučio nužudymas     Gediminaičių genealogija